avis

avìs sf. (4) 1. Kp, Lkv, Sml, Tvr naminis gyvulys, laikomas vilnoms ir mėsai: Gėringa avis SD109. Vilnėtos avys daug duoda vilnų Šts. Anų visos ãvys šmulos (be ragų) Grg. Tieką avių̃ papjovė, ir mėsos nėr Arm. Netrinktų avių vilnos taukinos Grg. Tokiai aviai reikia geros ganiavos Vs. Karvės ėda su avimì (avimis) Asv. Kiaules gano drauge su avim̃ (avimis) Gs. Ir jis davė jiemus duonos užu jų arklius, avis, jaučius ir asilus BB1Moz47,17. Avis yra romus ... gyvis DP209. Pasipjovė pora avẽlių (mažų, liesų avių) Gs. Tą vieną avìkę teturi, iš ko jau ten tų vilnų! Jrb. Ar šita aváitė gėringa? Pg. Mūs avýtę nunešė vilkas Arm. Nemušk, avùkė gera Nmn. Avyteles ganydama, savo Joniuko laukdama (d.) Str. Vakar, vakar vakarėlį pasipjovėm gaigalėlį, o jau šiandien avùtę, virsiu gardžią jukutę Vv. Šile pilkas avužėlès ganiau J.Jabl. ^ Kvaila kap avìs Dkš. Tyli kaip avìs pjaunama Grg. Išmano kaip avìs B. Bėga kap avìs, uodegon įkirpta Vrn. Žemė gera, pievos – kaip avį kirpk (geros) Žem. Vilkas sotus ir avìs sveika Skr. Avį kerpant, ožka dreba RD213. Kad ãvys dėtų, vištų nereiktų Pnd. Pasidaryk avià (nuolaidus), o vilkai jau alkani Mšk. Miške staklės, ant avių̃ vilnos Rk. Neduok ãviai įsikąst (neapsileisk) Skr. Neduok ãviai ant sprando užsėsti (nepasiduok ligai ar šiaip kam) Skr. Aviẽs galvą turi (yra kvailokas) Ėr. Avikėlė bėga, bėgdama priėda (ritė) Srj. 2. prk. apie negudrų žmogų (ppr. moterį): Ką aš su tokia avim̃ veiksu Gs. 3. prk. kas tiki Kristumi: Mumus aprašinėja ..., kurios yra avys V. Christaus DP206. Jog numušiu Piemenį (Christų Viešpatį), ir ižbarstysis ãvys o mokytiniai jo DP149.

◊ aviẽs galvà menk. menko išmanymo, žioplas, kvailokas žmogus: Eik tu, aviẽs gálva! Vv. Kvailas kaip aviẽs galvà Škn.

aviẽs ligà kosulys: Nuo tabako gavau aviẽs lìgą Stč.

aviẽs (avių̃) sãpnas niekų kalbėtojas, kvėša: Dar tu čia klausai šito sãpno aviẽs – kalba nei šį, nei tą Jz. Eik tu, avių̃ sãpne! Rod.

ne vìsos ãvys namiẽ kiek kvailokas: Ma[n] rodos, kad jo ne vìsos ãvys namiẽ Vlkv.